Idealus procesas (II)

<< į pradžią

You can't go your own way
ManImMac / Foter.com / CC BY-NC-SA

2. Kriterijai

Užuot skaičiavus tarpų tarp atskirų bylos posėdžių laiką, ar atskirų tarpinių proceso veiksmų pradžios pabaigos laiką, S.Pass siūlo taikyti šiuos universalius sistemos efektyvumo kriterijus. Manau, kad ir Lietuvos teismų informacinės sistemos turėtų būti pertvarkytos taip, kad šiuos toliau paminėtus kriterijus reitinguotų kaip teismo ar atskiro teisėjo veikslo efektyvumo ir kokybės rodiklį.

(2.1) Baigtų bylų skaičius (sistemos pralaidumas) ir (2.2) atsargos (bylų likutis teismuose);

Baigtų bylų turi būti kuo daugiau. Atsargų- kuo mažiau.

Bylos- baudžiamosios, civilinės ar kokios ten dar yra teismų produkcija. Esant neribotai šios produkcijos paklausai, teismai turi jos „pagaminti“ kuo daugiau ir tokiu būdu patenkinti visuomenės lūkesčius sulaukti teisinių ginčų sprendimo per protingus terminus. Dabar taikomi teismų sistemos pralaidumo didinimo metodai, išskyrus kai kurias sveikintinas priemones, tokias kaip apylinkių teismų stambinimas, tokiu būdu likviduojant kamščius teismukuose, kuriems tenka didesnis bylų srautas, apskritai primena tuos metodus, kuriuos taikė anas legendinis kolūkio pirmininkas savo fermose: kad karvė duotų daugiau pieno ir mažiau ėstų, reikia jas tiesiog dažniau melžti ir rečiau šerti. Būtent tokių metodų taikymu apylinkės teismuose, tai yra ekstensyvių neapmokamo teisėjo viršvalandinio darbo ir darbo poilsio dienomis faktiniu įteisinimu galima paaiškinti tai, kad nepaisant didėjančio bylų kiekio ir nekintančio teisėjų etatų skaičiaus, sistemos pralaidumas vis tiek didėja, t.y. apylinkių teismuose auga baigtų bylų  skaičius ir mažėja jų atsargos sandėliuose (likučiai).

Nacionalinės teismų administracijos duomenimis nuo 2011 m. kai apylinkės teismams iš aukštesnių instancijų primestas apeliacijos administracinėse bylose procesas, šių teismų krūvis skaičiuojant baudžiamąsias bylas ir jom tolygias apeliacijų administracines bylas skaičius išaugo  IPp1 nuo 17042 iki 22082 per metus (žr. pav.), t.y. apie 30%. Ir nepaisant to, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo terminai pailgėjo tik nežymiai- vidutiniškai nuo 126 dienų 2010 m. iki 137 dienų 2012 m. vienai bylai. Nematant jokių esminių įstatyminių ar organizacinių pakeitimų, leidžiančių teismams padidinti sistemos pralaidumą, galima teigti, kad apylinkės teismuose jis pasiektas jau minėtais legendinio kolūkio pirmininko metodais bei „nepatinka-čiuožk-iš-čia“ darbo organizavimo principais. Čia kalba ne tik ir ne tiek apie teisėjus, bet ir apie visus resursus, kurie turėtų būti jiems subordinuojami.

2.3 Bylų išnagrinėjimo laikas.

Jau minėta kad jei teisėjas vienu metu nagrinėja ne vieną, o kelias dešimtis bylų, jo rūpestis turi būti ne vienos konkrečios bylos popinimas, o tikslas, kad visos jo žinioje esančios bylos būtų išnagrinėtos priimtinais terminais. Kokie tie priimtini terminai yra kiekvienos valstybės teisinės sistemos ir teisinės kultūros klausimas. S.Pass konsultantų komandai, taikant apribojimų teorijos metodus Izraelio teismuose pavyko sutrumpinti bylos nagrinėjimo laiką nuo 56 iki 41 mėnesio, kas mums vis tiek atrodo kraupiai ilgai. Lietuvos teismuose prigiję tokie bylos trukmės matai kaip pusmečiai, metai ir penkmečiai. Nacionalinė teismų administracijos parengtoje 2012 m. teismų darbo ataskaitoje bylų nagrinėjimo trukmės statistika nagrinėjama būtent tokiais pjūviais. Matome, kad apie 87 % baudžiamųjų bylų išngrinėjama trumpiau nei per 6 mėnesius, iš likusio skaičiaus apie 9 % išnagrinėjama trumpiau nei per metus, likę 4 % bylų didžioji dalis vienaip ar kitaip baigiamos iki sueinant senaties terminams ir tik apie 0,5% sulaukia 5 metų amžiaus. Pusė šių įsisenėjusių bylų sustabdytos dėl to, kad slapstosi kaltinamieji.

Manau, kad atsižvelgiant į lietuviškąjį suvokimą, kas yra greitai ir kas yra lėtai procese, nesuklysiu teigdamas, kad procesas, trunkantis iki 6 mėnesių Lietuvoje nėra problema ir laikomas priimtinos trukmės procesu. Taigi 6 mėnesių terminas nuo bylos gavimo teisme iki nuosprendžio paskelbimo tegu ir lieka vieninteliu teismo ar teisėjo bylų nagrinėjimo terminų kontrolės rodikliu. Visi tarpiniai, tų 6 mėnesių viduje esantys terminai, tokie kaip nutarties skirti bylą terminas, pirmo posėdžio terminas, pertraukų tarp posėdžių terminas ir nuosprendžio paskelbimo terminas yra beprasmiai ir nieko nepasako apie tai kas yra pagrindinis teisėjo veiklos tikslas- baigti bylą kokybišku sprendimu. Suprantu, kad tokių terminų idėja yra kuo geriau kontroliuoti „primilžius“ iš teisėjų, tačiau deja tai tik naivus galvojimas, kad principas „anksčiau pradėsi- anksčiau baigsi“ čia galioja. Taip pat naivu galvoti, kad nustačius privalomų teismo posėdžių pertraukų terminus kas mėnesį bylų nagrinėjimas pagreitės. Tuomet, reductio ad absurdum, nustatykim pertraukų terminus kas savaitę ir taip pagreitinsim bylų nagrinėjimo terminus dar 4 kartus, palyginus su tuo, kas siūloma dabar. Tai gal ir būtų teisybė, jei teisėjo žinioje būtu viena byla, tačiau realybė tokia, kad jų dešimtys, todėl kartais geriau palaikyti bylą „sandėlyje“, o vėliau imti ir išnagrinėti ją vienu ypu. Tokio „sandėlio“ ar buferio, apie kurį bus kalbama vėliau metodus naudoja bet kokia gamyba, organizuota pagal TOC metodus, IPp2taip pat ir S.Pass komanda. Pagal jų metodikas priimtina ir racionalu bylą pasilaikyti seife- buferyje iki 6 mėnesių tam, kad nesusidarytų per didelis vienu metu nagrinėjamų bylų skaičius (žr. pav.). Atsižvelgiant į Lietuvos realijomis pageidautiną 6 mėnesių bendrą bylos nagrinėjimo terminą, manau, kad nieko blogo neatsitiks, jei esant reikalui iki pirmo posėdžio byloje praeis 3-4 mėnesiai nuo bylos gavimo teisme dienos. Dalinai tokia realybė teismuose ir egzistuoja de facto, nes pratęsiant bylų skyrimo ir nagrinėjimo terminus ir pagal dabar galiojančius įstatymus pirmo posėdžio data pratęsiama iki beveik 4 mėnesių. Visą tai kas vyksta šių 6 mėnesių viduje- bylos nagrinėjimo planavimas turi būti palikta absoliučiai teisėjo diskrecijai.

Atskira kalba apie tuos 4% bylų, kurios trunka ilgiau nei 1 metus. Didelę jų dalį sudaro megabylos- tai ūkinių- finansinių nusikaltimų bylos, organizuotų nusikaltimų bylos, kurių apimtys skaičiuojamos dešimtimis tomų ir kaltinamųjų, šimtais liudytojų. Visuomenė turi susitaikyti, kad tokios bylos niekada nebuvo ir nebus nagrinėjamos greitai. Truks metus, penkis, o gal ir dešimt. Tokios bylos be abejo žiauriai siurbia teismo resursus, todėl jų nagrinėjimo planas turėtų būti kitoks, nei bylų iki 6 mėnesių, kurias galima aprėpti vienu žvilgsniu. Izraelio verslo konsultantų metodika, kuri manau taikytina ir Lietuvos realijom teigia, kad megabylos turi būti nagrinėjamos ne su pertraukomis, į kurias įterpiamos kitos bylos, o vienu ypu- susitelkiant į vieną tokios didelės bylos procesą. Kiek tai susiję su organizacinėm priemonėm tokiose bylose, tai mėnesio ar kelių mėnesių nišos tokių bylų nagrinėjimui turi būti numatomos iš anksto, atsižvelgiant ir derinant visų proceso dalyvių galimybes dalyvauti vien šiame konkrečiame procese. Tai kalba apie 6 mėnesių, o gal ir ilgesnius terminus, skaičiuojant nuo bylos gavimo teisme iki pirmo posėdžio.

Bylos nagrinėjimo metodų skirtumas akivaizdus ir dabartiniu metu kažkodėl žiniasklaidoje prisimintos mano nagrinėtoje galimo PVM grobstymo byloje, kurioje vienas iš kaltinamųjų- verslininkas S.R. Tai tipiška megabyla, kurios apimtis arti 100 tomų, 8 kaltinamieji, agresyvi ir argumentuota gynyba. Byla su pertraukomis nagrinėta 23 mėnesius. Per tą laiką įvyko 27 posėdžiai. Iš aukščiau esančio paveikslėlio akivaizdu, kad skyrus šiai bylai apie 1- 2 mėnesių nišą ir atsidėjus tik jai, procesą galima buvo baigti trumpiau nei per metus.

Kliūtys, dėl kurių toks koncentruotas procesas negalėtų sėkmingai vykti- tai (1) nebuvimas tvarkos, griežtai reglamentuojančios išdavimą medicininių pažymų, pateisinančių neatvykimą į teismą, (2) praktiškai nereglamentuotas ir paliktas teismų praktikai baudžiamosios bylos išskyrimo ir sustabdymo institutas. (3) Tikslinga būtų pasvarstyti ir proceso kaltinamajam nedalyvaujant instituto (LR BPK XXXII skyrius) taikymo galimybes tokiose didelėse bylose. Visos šios kliūtys palyginti nesunkiai pašalinamos, padarant atitinkamus įstatymų ar poįstatyminių aktų pakeitimus.

3. Planavimas (due date %)

Keletas žodžiu apie bylų sudėtingumo matą. Tas sudėtingumo matas yra laikas. Ne bylos tomai, ne kaltinamųjų skaičius, o laikas. Tie du pirmieji, aišku koreliuoja su bylos sudėtingumu, bet nebūtinai. Be šių, yra gausybė kitų faktorių lemiančių laiką- kaltinamojo pozicija, visuomenės susidomėjimas, bylos aplinkybės, kiti faktoriai, kuriuos jauti tiesiog intuityviai. Viską vertinant visumoje, gauname laiką. Sutinku, kad tai įvertinti sunku, reiktų atsižvelgti į daugybę galbūt intuityvių faktorių, bet kiekvienas teisėjas, paėmęs bylą į rankas juk kažkokiu būdu nujaučia kiek ji truks. Ta savybė ugdytina. Todėl baudžiamoji byla turėtų gauti jai skirto laiko žymenį. Kalba nebūtinai apie formalizuotą žymėjimą, tiesiog kiekvienas sau turime pasakyti, kelių darbo valandų vertės yra ši byla, pažymėti tą laiką pieštuku ant bylos viršelio. Ir ne tik pasižymėti kada ji bus pradėta, bet ir kada bus baigta, kiek posėdžių prireiks, kaip ji bus nagrinėjama- vienu ypu, kaip megabyla, ar bendra tvarka su posėdžiais kas mėnesį ar kas kiek ten kam gaunasi.

S.Pass savo metodikoje šį kokybės rodiklį vadina „due date“. Tai yra procentas bylų, kurios buvo išnagrinėtos per joms iš anksto skirtą laiką. Kiekviena byla turi savo laiką. Taip vadinamai pedofilijos bylai išnagrinėti, Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjų kolegijai prireikė 12 posėdžių, kurių bendra trukmė apie 37 valandos ir dar 10- 12 darbo dienų nuosprendžio surašymui. Nuosprendis paskelbtas 2012-11-30, t.y. nepažeidžiant iš anksto paskelbto termino- 2011 m. spalio- lapkričio mėnuo. Pagal tai kolegijai iš esmės pavyko atitikti „due date“ kriterijų.

2.4. Sprendimo kokybė;

2012 m. apie 98% Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžių įsiteisėjo nepakeisti ir nepanaikinti apeliacinėje instancijoje. Tai skaitmeninė sprendimo kokybės išraiška. Rodiklis dėl kurio objektyvumu abejoju ir aš pats ir daugelis kolegų. S.Pass savo skaidrėse ties šiuo rodikliu irgi deda klaustuką. Manau, šis procentas turėtų būti dar didesnis, tačiau nesileisim į amžiną diskusiją apie tai, ką daryti su statistika, kai kasacija atstato apeliacijoje panaikintus pirmos instancijos sprendimus ir nekalbėsim apie tai, kad pirmos instancijos sprendimai dažnai keičiami dėl priežasčių, nesusijusių su paties sprendimo trūkumais. Pasakysim tik tiek, kad sprendimo stabilumo rodiklis yra visuotinas ir jokios alternatyvos jam nėra. Be to, mums svarbus ne tiek pats rodiklis, o bet jo dinamika- koks sprendimų stabilumas yra dabar ir koks jis būtų pradėjus teismuose taikyti TOC darbo organizavimo metodus. Vienaip ar kitaip žinome, kad ne mažiau kaip apie 98% pirmos instancijos apylinkės teismų baudžiamosiose bylose dabar yra kokybiški.

2.5 Darbo sąnaudos

Apie jas bus atskira kalba temoje apie sistemos subordinavimą. Tai skaitmeninės išraiškus neturintis ir paprastas bet nevykdomas reikalavimas viską padaryti kuo pigiau. Ką gali padaryti teisėjo padėjėjas- to neturi daryti teisėjas, ką gali padaryti teismo sekretorius- to neturi daryti teisėjo padėjėjas, ką gali padaryti abiturientė prie kserokso už minimumą, to neturėtų daryti teismo sekretorius. Deja daugumoje teismų darbai „kurių nėra kam padaryti“ utilizuojami teismo posėdžių sekretorių lygmenyje, nors tai nėra pigiausias ir mažiausiai kvalifikuotas teismų resursas. Ko vertas bent jau vaizdelis, kai teismo sekretorius- valstybės tarnautojas, teisės bakalauras, be penkių minučių magistras rankomis su adata ir siūlu siuva bylas. Alio, žmonės, mes 21 amžiuje! Negi žmonija dar iki šiol nieko neišrado byloms susiūti? Ak taip- mechanizmams nėra pinigų, nes reikia mokėti už darbą sekretoriams, o sekretoriai 20% savo darbo laiko siuva bylas, t.y. dirba tą darbą, kurį gali padaryti mechanizmai, kuriems nėra pinigų, kurie išleidžiami sekretoriams už bylų rankinį siuvimą…

5 thoughts on “Idealus procesas (II)

  1. etcetera

    Tai gal duokit darbo siuvykloms, kad susiūtų jums tas bylas :D
    Betgi pažangesni advokatai dokumentų kopijas jau seniai kažkokiu prietaisu daro tokias metalizuotas knypskyles kaip batraiščiams. Ir lengvai ir greitai suriša ir užantspauduoja, nesusibadydami pirštelių :D O kas teismams trukdo? Neįperkat to aparačiuko?
    A visa kita ką parašėt, tai įdomu gali būti tik patiems teisėjams. Atsieit pasiguodžiat, kad dirbat visi šauniai, tik dėl blogo organizavimo ir primestų beprasmių darbų, teisėjai baigia nusibaigt. Taigi seniai šnekama -teismų reforma, teismų reforma….Tai darykit tą reformą. Turit įtakingą organizaciją- Teisėjų tarybą, teikit pasiūlymus, susitikit su Seimo Teisėtvarkos komitetu, Teisingumo ministru…Bet žinoma, geriau verkšlenti ir skūstis milžiniškais krūviais…Nes kai neturėsit kuo skūstis, tai reikės nepriekaištingai bylas nagrinėt.

    Reply
  2. Runetas

    Labai įdomūs ir aktualūs praktiko pastebėjimai. Svarbiausia argumentuoti ir su pasiūlymais ką daryt. 

    Reply
  3. etcetera

    Nors jūs esate baudžiamųjų bylų teisėjas, bet savo praktikoje taip pat turite analogų (dėl MAXIMOS mašelio vagystės)
    Tai gal galėtumėt pakomentuoti tokio pobūdžio bylas?http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kalbininkams-skundas-del-tualetu-sukele-juoka.d?id=61757327
    Ar ne tokios nesąmonės atima iš teisėjų brangų laiką?
    Ir ką manote apie VAGK (Vyriausioji administracinių ginčų komisija). Ar ne šita įstaiga turėtų žymiai sumažinti teismų krūvį?

    Reply
  4. Skeptikas

    Siekiant įstatyti procesą nors į kažkokias vėžes, būtina įstatymiškai atriboti teisėjų ir jų padėjėjų funkcijas. Pagrindinis atskyrimo principas turėtų būti toks: padėjėjas net nesiliečia prie teismo baigiamųjų aktų. Nes dabar situacija dažnai absurdiška: padėjėjai rašo vadinamuosius sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių (galutinių), teismo įsakymų “PROJEKTUS”, kuriuos teisėjai pasirašinėja net nesiteikdami perskaityti. Didžiausias absurdas, kai “projektus” padėjėjai rašo iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės. Teisėjas, užuot nagrinėjęs bylą, nagrinėja “projektą”. Tai geriausiu atveju. Nors dažniausiai nenagrinėja nei bylos, nei “projekto” … Ne ką geriau, kai po metus ar du vykusių dešimties–penkiolikos posėdžių, kurių turinio jau ir pats teisėjas nebeprisimena, byla atiduodama padėjėjui, kuris tuose posėdžiuose nei buvo, nei juos matė, nei apie juos girdėjo, kad surašytų “projektą”. Dažnai paaiškėja, kad teisėjas per visą tą posėdžiavimo laiką net neišsiaiškino išsiaiškintinų aplinkybių, reikšmingų bylos išsprendimui. Ir tai visiškai suprantama, nes kam aiškintis, kai padėjėjas vis tiek ką nors “suprojektuos”. 

    Reply

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.