Tag Archives: teismai

Apie neblaivių vairuotojų baudžiamąją atsakomybę

Dar viena pažemintųjų ir nusivylusiųjų perykla išsivaikštančioje Lietuvoje?

2017 m. Lietuva sutiko su naujomis baudžiamojo kodekso pataisomis, kurios numato jau nebe administracinę, o baudžiamąją atsakomybę neblaiviems vairuotojams, kurie įpučia 1,5 promilės ar daugiau. Dabar baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 7 dalis be baudos ir arešto, kurie buvo taikomi ir anksčiau, už vairavimą vidutiniškai ar stipriai apsvaigus jau numato ir laisvės atėmimo iki 1 metų bausmę.

Kaip vertinti šiuos pakeitimus? Nauja laisvės atėmimo bausmė už tokius nusikaltimus akivaizdžiausias, bet ne svarbiausias pasikeitimas: nepaisant įstatymo kūrėjų ar dalies visuomenės lūkesčių, ši bausmė beveik niekada nebus taikoma ir niekas Lietuvoje už grotų vien už tai, kad vairavo neblaivus, neatsidurs. Pirma, dėl to, kad įstatymas reikalauja pirmą kartą teisiamiems skirti švelnesnes bausmes ir, antra, dėl to, kad ši bausmė neproporcinga.

Grafikas

Bausmės įtaka nusikalstamumui

Deja, vien griežtomis bausmėmis neįmanoma sunaikinti tokio reiškinio kaip neblaivūs vairuotojai ir apskritai negalima sunaikinti nusikalstamumo. Taip, galima sumažinti iki tam tikro lygio, bet sunaikinti – ne. Bausmės poveikis nusikalstamumui atrodo maždaug taip, kaip parodyta grafike. „Ideali bausmė“, jei galima taip ją pavadinti, yra ta, kuri yra dviejų linijų susikirtimo taške. Per švelnios bausmės skatins nusikaltimus, per griežtos bausmės – didins piktų, nusivylusių, netikinčių teisingumu žmonių skaičių. Tiek per švelnios, tiek per griežtos bausmės yra blogai ir dar neaišku, kas labiau veikia mūsų ir taip išsivaikštančią visuomenę. Skirdami bausmes teismai bando pataikyti būtent į tą „idealios bausmės“ tašką, kuris užtikrintų tiek prevencinę, tiek baudžiamąją funkcijas. Laisvės atėmimo bausmė šiame grafike būtų žymiai aukščiau raudonosios kreivės.

Pirmosios teismuose išnagrinėtos bylos jau parodė, kad pažeidėjų įkalinti neskubama, jie atsiperka kitomis bausmėmis, o kartais „išsisuka“ lengviau nei būtų kentėję galiojant seniems įstatymams. Per pirmas 17 sausio dienų teismai jau išnagrinėjo 7 tokias bylas. Penkiose kaltininkams skirtos baudos nuo 750 € iki 2260 € su teisių atėmimu nuo 2 iki 3 metų. Dviejose bylose – konfiskuoti automobiliai, vienoje pažeidėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, dar vienoje – skirtas 30 parų areštas. Tiesa, pastaroji byla kažin ar gali būti laikoma praktiką formuojančiu precedentu, nes šios bylos kaltinamasis yra su BK pykęsis ir anksčiau. Visose bylose pažeidėjai pripažino savo kaltę ir gailėjosi.

Palyginti su iki 2017 metų skirtomis bausmėmis, teisių atėmimo terminai iš esmės nepasikeitė, o piniginių baudų dydis šoktelėjo kokius 3–4 kartus. Taigi, kaip ir rašyta, galbūt dalies žmonių lūkesčiai pamatyti pirmuosius už grotų pūvančius stikliuko mėgėjus liko nepateisinti. Manau, kad ir ateityje formuosis panaši praktika.

Žymiai svarbesnės nei laisvės atėmimo bausmė yra kitos naujojo įstatymo taikymo pasekmės, kurias šiandien matau tris: tai teistumas, atsirandanti nauja praktika konfiskuoti pažeidėjų automobilius ir šio naujojo įstatymo spragos.

2017 m. valstybė įteikė sau naują ginklą kovai su neblaiviais vairuotojais

Vertinant baudžiamosios teisės požiūriu, teistumas yra drausminamoji priemonė. Jo idėja yra ta, kad atlikusiam bausmę asmeniui dar kurį laiką lieka grėsmė padarius naują nusikaltimą būti baudžiamam griežčiau, nei būtų teisiamas pirmą kartą prasikaltęs žmogus. Ši grėsmė turėtų sulaikyti nuo asocialaus elgesio ir skatinti žmogų integruotis į visuomenę. Aptariamu atveju įstatymas numato 3 metų teistumo terminą. Tačiau teistumas nėra vien tik baudžiamosios teisės sąvoka. Tai biografijos faktas visam gyvenimu, formaliai ir neformaliai darantis teistą žmogų antrarūšiu visuomenės nariu, kuriam tai nebus atleista ir užmiršta niekada. Netgi, sakyčiau, tai toks nelabai humaniškas žmonių žymėjimas („human branding“). Tik vietoj nepanaikinamo įdago „girtuoklis“ ant kaktos padaromas atitinkamas įrašas atitinkamuose registruose. Tai jau ne šiaip girtuoklis, kurio tolimesnis gyvenimas gali susiklostyti visaip ir tik jo valia, kaip gyventi toliau. Tai patentuotas girtuoklis visam gyvenimui, nesvarbu, kaip dorai jis nugyvens tą likusią savo gyvenimo dalį.

Apytikriais skaičiavimais, praeitais metais, kai dar buvo taikoma administracinė atsakomybė, už vairavimą viršijant 1,5 promilės nubausta apie 1500 žmonių. Jei tendencijos nesikeis, per ateinančius 10 metų mes turėsime gražų atstumtųjų kastos miestelį. Tad aš retoriškai norėčiau paklausti: ar jie su tuo susitaikys? O jei nesusitaikys, tai ką tada darys? Būtent todėl toje vienintelėje jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje kažkoks vaikis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už vairavimą išgėrus, jis bijojo ne bausmės, ne teisių atėmimo ir ne automobilio konfiskavimo. Jis bijojo neišdildomo ir nepelnyto visam ilgam likusiam gyvenimui antspaudo „girtuoklis“.

Jau minėta, kad per pirmas 17 sausio dienų du tarp naujojo įstatymo girnų pakliuvę įkaušę vairuotojai atsisveikino ir su automobiliais. Transporto priemonės, kurias jie vairavo, buvo konfiskuotos kaip nusikaltimo įrankiai. Nenoriu ir neturiu teisės komentuoti savo kolegų sprendimų, bet negaliu nepasakyti, kad tai kol kas neregėta praktika tokio pobūdžio bylose. Dar 2010 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad bylose dėl BK 281 str. numatytų nusikaltimų transporto priemonės neturėtų būti konfiskuojamos. Transporto priemonės pagal ligšiolinę teismų praktiką nebuvo konfiskuojamos net ir tais atvejais, kai dėl neblaivių vairuotojų kaltės žūdavo žmonės. Ar nauja kai kurių teismų taikoma praktika taps vyraujančia? Paaiškės per vienus ar dvejus metus. Bet tai reikštų nemažą perversmą: Aukščiausiasis Teismas turėtų iš naujo permąstyti turto konfiskavimo baudžiamosiose bylose prasmę ir esmę.

Apie naujojo įstatymo spragas. Galimybė išvengti baudžiamosios atsakomybės tiesiog atsisakant tikrintis girtumą jau visiems žinoma ir, be abejo, ja bus plačiai naudojamasi. Ir čia blogumas ne tiek tas, kad kažkas išsisuks nuo baudžiamosios atsakomybės, o tas, kad, žmogiškai vertinant, nepasinaudoti tokia landa įstatyme yra tiesiog neprotinga. Vadinasi, patarlė „nepagautas – ne vagis“ Lietuvoje galios, o sąžiningi, savo kaltę pripažįstantys ir savo elgesį kritiškai vertinantys vairuotojai bus laikomi paprasčiausiais kvaileliais.

Bauskos rotušė By Ingarix - Own work, CC BY-SA 4.0,  https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=44264519

Bauskos rotušė
By Ingarix – Own work, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=44264519

Pagaliau reiktų pasakyti, kad mažutė Lietuva, užsimojusi bausti neblaivius vairuotojus kriminalinėmis bausmėmis, Europoje yra gana unikali. Ne, nesakau, kad tokių įstatymų nėra niekur daugiau. Paprastai tokie įstatymai galioja turtingose, patogiose gyventi valstybėse, emigrantų traukos centruose. Vis dėlto Europoje daugiau šalių, kuriose tokių įstatymų nėra. Vadinasi, dažnai nebus beveik jokių teisinių instrumentų nubausti pažeidėjui, persikėlusiam į daugelį kitų Europos valstybių, pavyzdžiui Latviją. Ar oriai atrodys, jei šaukimu į teismą mojuojančiam Joniškio prokurorui stikliuko mėgėjas špygas iš Bauskos rotušės bokšto rodys? Ir čia vėlgi kyla retorinis klausimas, ar galima didelėse ar patraukliose gyventi valstybėse taikomus įstatymus mechaniškai taikyti nesvetingoje, emigruojančioje Lietuvoje?

Prašau suprasti mane teisingai. Aš jokiu būdu nepateisinu vairavimo išgėrus, bet matau tai, ką matau. O matau aš bado žaidynes. Mes ir taip jau turime didžiausią santykinį kalinių skaičių Europos Sąjungoje, sveiku protu nesuvokiamas baudas už neteisėtai pagautą žuvelioką ar nukirstą krūmą, ne ten įkaltą stulpą, įvairius smulkius pažeidimus ir didžiausią bėgančių iš valstybės žmonių skaičių. Jei taip tęsis ir toliau, greitai gyvensime valstybėje, kurioje viena pusė gyventojų- kaliniai, o kita- prižiūrėtojai. Tik nesu tikras ar pastarųjų užteks. Gal jau laikas atsikvošėti ir pasakyti gana?

Rekviem teisėjui su šunimi

      Po savaitės susirinkusi Teisėjų taryba atleis teisėją Valerijų Paškevičių iš darbo.

       Prieš mėnesį pričiuptas galimai girtas už vairo, V. Paškevičius užvakar vieno bulvarinio žurnalisto džiaugsmui vėl girtas sukėlė techninę avariją. Didesnį džiaugsmą tam žurnalistui turbūt būtų sukėlęs tik atvejis, jei V. Paškevičius būtų partrenkęs vaiką. Bet čia ne apie to žurnalisto džiaugsmus noriu rašyti.

      Man skaudu.

    Pirmiausia, skaudu dėl Valeros, kurį pažįstu dar nuo universiteto laikų, ir kuris iš linksmo, bendraujančio, keliaujančio, sportuojančio žmogaus, palaipsniui virto savo kiaute užsidariusiu keistuoliu atsiskyrėliu stiklinėmis akimis. Aš nežinau kada ir kodėl tas įvyko, nes bendravome mažai. Ir nežinau, kaip paaiškinti tokį beprotišką Valeros elgesį. Nebent tik tuo, kad jam konkrečiai pavažiavo stogas. Gal dėl sudėtingų bylų, kurias jam pastaruoju metu teko nagrinėti, gal dėl to, kad vis niekaip nesisekė daryti karjeros, gal dėl to, kad šiais metais atsitikusi vėlyva tėvystė sutapo su vidurio amžiaus krize. O gal, sprendžiant pagal tai, kaip myli šunis, jis dirbdamas teisėju tiesiog per daug gerai ėmė pažinti žmones. Šiaip ar taip liko jis dabar vienas su šunimi toje savo Mazdoje ir niekas jo neišgelbės nuo gėdingo išvarymo iš teisėjų luomo.

       Antra, man baugu dėl mūsų, teisėjų bendruomenės. Valera įstūmė Teisėjų tarybą tiesiog į nepavydėtiną padėtį. Teisėjų taryba jau yra nusprendusi atleisti V. Paškevičių tik po to, kai teismas oficialiai konstatuos jo kaltę. Tokio sprendimo dar nėra ir artimiausią savaitę nenusimato. Tačiau dabar, po Valeros pokšto su antrąja avarija, Teisėjų taryba yra spaudžiama ieškoti landų kaip apeiti tokį  savo pačios sprendimą. Mano giliu įsitikinimu tai gali būti, ir mano dideliam apgailestavimui – greičiausiai bus didelė klaida. Aš suprantu, kad viskam galima prigalvoti išimčių, landų ir įvairių pasiteisinimų, bet tiesa yra paprasta ir yra tokia, kad savo žodžio reikia laikytis. Savo žodžio reikia laikytis sukandus dantis. Nes jei patys teisėjai nesilaiko savo nustatytų taisyklių, kad ir kaip tai būtų nepatogu, kaip jie gali reikalauti tų taisyklių laikymosi iš kitų. Jei taip nebus, jei mes, teisėjai, leisimės stumdomi kažkokio bulvarinio rašeivos ar pasiduosime kai kurių aukšto rango klerkų kaprizams, mes ištaškysime tuos paskutinius pagarbos sau likučius, kurių dar neištaškė V. Paškevičius.

      O Valerą, ką Valerą? Bus tas dekretas dėl jo atleidimo anksčiau ar vėliau. Jis ir taip sužlugdytas, nušalintas, nebedirba teisėju ir niekada nedirbs. Jis taip pat neims gerti nei daugiau nei mažiau, bus dekretas dėl jo atleidimo kitą savaitę ar po mėnesio. Bet mes, teisėjai, turime pasiųsti aiškią žinią, kad visus, net ir susikompromitavusius savo narius teisiame pagal įstatymus.

        Aš nesakau, kad Valera nenusipelnė pašalinimo iš darbo, bet man vis vien skaudu…

Kelios mintys teisėjų karjeros klausimais

Praeitą penktadienį kilo nemažas triukšmas, kai Teisėjų taryba (TT) nepatarė Prezidentei skirti į Vilniaus apygardos teismą vieno apylinkės teismo pirmininkės. TT motyvavo tuo, kad Pretendentų į teisėjus atrankos komisija (PTAK) šios pretendentės neįvertino kaip tinkamiausios užimti šias pareigas, ji mat PTAK sudarytame sąraše buvo kažkur per viduriuką ir Prezidentės valia buvo neskaidriai išgriebta iš to viduriuko dėl TT nesuprantamų priežasčių, kai sąrašo viršuje buvo apstu geriau įvertintų teisėjų.

Ta proga nepaskirtoji teisėja pareiškė, kad toks TT sprendimas prieštarauja Konstitucijai. Continue reading

Paviešintas “Delfi” demaskuoto A.Cinino skandalingasis nuosprendis

poster1Naujieną apie padidėjusį žmonių pasitikėjimą teismais „Delfis“ sutiko gana irzliai, statinę medaus nusprendęs praskiesti namudinio virimo degutu. Šią naujieną portalas palydėjo priplėkusia istorija apie kažkokį ten nužudymą bei skandalinga žinia, kad aukštesnysis teismas panaikino vieną šių eilučių autoriaus nuosprendį tūlam V.Jonikui. Esą jame „knibžda klaidų“ ir jis nurašytas nuo nuosprendžio kitoje byloje. Tiesą pasakius, iš pačios publikacijos nelabai aišku, kur tos klaidos knibžda – ar kažkokioje byloje ar Delfio žurnalisto galvoje, tačiau beveik neabejotina, kad skaitytojai jas priskyrė A.Cininui.

Nustebino ne pats užvažiavimas, bet tai, kad šios publikacijos autorius yra Dainius Sinkevičius, kuris iki šiol buvo lyg ir normalus žmogus. Skaitydamas publikaciją negalėjau atsikratyti de ja vu* jausmo, kad kažkur jau ją skaičiau anksčiau, kažkokiame dabar jau vegetuojančiame laikraštyje. Kad gal naivoko Dainiaus plunksną vedžiojo labiau patyrusio piliečio ranka. Piliečio, kuris yra pagarsėjęs savo nemeile šių eilučių autoriui, o ko gerą ir visai teismų sistemai ir kuris turbūt negalėjo nesusierzinti dėl geros žinios apie teismus.

Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi, bet visgi nesinori tikėti, kad Dainius išmoko meluotui susidėjęs su šutve to piliečio, apie kurį jau rašiau šią vasarą. Continue reading

Hарод хочет разобраться

Narod chocet razobratsiaNarod chočet razobratsa (liaudis nori išsiaiškinti)- grupė seimo narių užsimojo įpareigoti teisėjus viešai pasiteisinti dėl liaudžiai nepatinkančių sprendimų.

Dirgliosios teisėkūros pavyzdys, matyt su aliuzijom į išgarsintus teisėjo G.Viederio sprendimus ikiteisminio tyrimo byloje. Įstatymo iniciatoriai matyt nežino, kad nei vienoje Europos valstybėje teisėjai nesiteisina dėl savo sprendimų, o apie juos informuoja kiti teismų atstovai.  Prieš teikdami tokias iniciatyvas gerbiami parlamentarai galėjo pasikonsultuoti su kuo nors, kas išmano tuos reikalus, pavyzdžiui su Lina Laurinavičiūte (lina.laurinaviciute@teismai.lt) iš NTA, ar bent jau paskaityti šią puikią jos rengtą apžvalgą, kokiu būdu organizuojamas ir vykdomas teismų sprendimų viešinimas ir aiškinimas EU valstybėse ir įsitikinti, kad teisėjai asmeniškai to nedaro. Apie tai, kad tai susiję su įvairiais teisėjo statuso dalykais, nepriklausomumu, nešališkumu ir t.t. tai jau bus gal kam nors paaiškinti ir be manęs. Continue reading

Su Ekseliu per galvą (1)

 

5 pav.Analizuojant pastarojo meto teisėkūros iniciatyvas baudžiamojoje jurisdikcijoje akivaizdžios dvi sritys į kurias ypatingai krypsta įstatymų leidėjų dėmesys. Tai- įvairiausių terminų teismams nustatinėjimas ir bausmių griežtinimas. Pastarąją sritį paliksime kol kas ramybėje, o apsistosime ties terminais, kurių knibžda mūsų kodeksai ir vis naujus ir naujus vis pakiša įstatymų leidėjai. Šie terminai buktai privers teisėjus dirbti kaip reikia ir tada viskas bus gerai. Kadangi gerai nepasidaro, tai tada sugalvojama, kad reikia dar kažkokių terminų ir vėl jie vėl kemšami į kodeksus, jau pamirštant anksčiau priimtuosius ir kad reikia derinti ne tik terminus, nustatytus pavyzdžiui baudžiamajame procese, bet ir terminus administraciniame procese tarpusavyje. Nes niekada nėra taip, kad ant teisėjo stalo gulėtų viena byla. Ant teisėjo stalo vienu metu gali būti ir 100 bylų ir visas jas, o ne tą vieną, kurią kažkuriuo momentu domisi įstatymu leidėjas reikia baigti per protingą laiką. Ir visi bus laimingi ne tada, kai byla bus pavyzdžiui pradėta, o kai jis bus baigta per protingą laiką, kokybišku ir įtikinamu sprendimu. Continue reading

Pagreitintas procesas. Šokis su mirusia nuotaka

 

Vakar jau rašiau apie vieną iš 2013 liepos mėnesį priimtų įstatymų- BK 64(1) str. Truputi gaila, kad media pasičiupo labiausiai skandalingą, bet ne labiausiai neigiamą šio įstatymo aspektą- tai, kad jis iki absurdo išbalansuoja bausmių už kai kurias veikas sistemą. Tai ką rašiau vakar yra reductio ad absurdum to nesistemingumo, kuris slypi minimame BK straipsnyje. Tačiau BK ir ATPK sankcijų balansas ar taip ar taip jau sugriautas. Tai aišku dar viena vinis į BK bausmių balanso karstą, bet argi jau svarbu kiek tame karste vinių.

Ne mažiau svarbūs ir kiti du neigiami LR BK 64(1) str. aspektai:

1. Tai yra tarsi nepaskelbta ir neplanuota amnestija, užklupusi iš netyčių, atostogų metu visą teisėjų broliją. Jei kam įdomu, kokia profesionalių teisininkų ir teisėjų reakcija į BK 64(1) str., tai manau teisingiausias apibūdinimas būtų- „apšalę“. Visi kraipo galvas ir nežino ar šis įstatymas galioja atgal ir taikytinas jau įsigaliojusiems nuosprendžiams ar ne. Continue reading

Legendinis paukštis gyvas!

Turbūt visi žino tą legendinę vištą už kurią mūsų kaimynui šaltojoje teko pasėdėti, o kitam kaimynui, kuris buvo naglesnis ir buvo prisvogęs daugiau- nieko už tai nebuvo. TM 2013-07-03 žvaliai pristatytos LR BK 64(1) str. pataisos legendą atgaivino. Vogti reikia su saiku, bet geriau- daugiau.
LR ATPK 50 str. už turto iki 130 Lt vagystę numato areštą iki 30 parų.
LR BK… 178 str. 4 d. už turto nuo 130 iki 360 Lt vagystę, jei tave pričiupo ir prisipažįsi vadovaujantis naujuoju LR 64(1) str., gausi maksimum 14 parų areštą.
Taigi, optimali vagystės iš parduotuvės suma vertinant santykį rizika/pelnas įsigaliojus naujam įstatymui yra artima 360 Lt į ką nuo 130 Lt, prognozuoju ir persiorientuos profesionalūs parduotuvių vagys.
LAT sakė, kad tai nesisteminės pataisos, bet ar kam tai rūpėjo.

Ne tik šiai BK novelai, bet ir daugeliui kitų 2013-07-02 Seimo priimtų LR BK ir BPK pakeitimų lemta nekokia šlovė Lietuvos teisėkūros istorijoje, o jiems visiems aptarti matyt reikės net kelių postų.

 

Apie nešvarius korupcinius reikalus

Happy President's Day
 

„Ar tai jis pavogė, ar tai pas jį pavogė, bet į kažkokį nešvarų reikalą jis įsipainiojo“  ‒  prisiminiau seną teisininkų juokelį, susipažinęs su „Transparency international“ Lietuvos skyriaus šiandien pakankamai garsiai pristatytu 2013 m. pasaulio korupcijos barometru. Pagal jį Lietuva esą yra labiausiai korumpuotų valstybių tarpe. Neabejoju, kad šiais  rezultatais ateityje į temą ir ne į temą, dažniausiai ne į temą bus remiamasi įvairiose viešose diskusijose ir be abejo jie bus taikomi teismams. Taip pat manau, kad pristatydamas tokį paviršutinišką tyrimą TILS padarė daugiau blogą negu gerą darbą.

2013 Korupcijos barometrasApklausus vos apie 1000 Lietuvos gyventojų paaiškėjo, kad apie ketvirtis jų 2013 m. KAŽKAM davė KAŽKOKĮ kyšį. Tačiau kokį kam ir už ką- belieka tik spėlioti, nes ataskaitoje minimos net 8 visiškai skirtingos institucijos (švietimo, teismų, sveikatos apsaugos, policijos, registravimo ir leidimų išdavimo, komunalinių paslaugų teikimo, mokesčių, žemėtvarkos). Beje nėra mūsų mylimos, priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos, kuri Lietuvoje yra skaidrumo etalonas. Tokiu būdu neargumentuotai metamas korupcijos šešėlis teismams kaip ir kitoms valstybės institucijoms (in corpore), kurių sąrašas neišsamus. Galima tik spėlioti ką reiškia ta 26% Lietuvos gyventojų korupcinė patirtis. Kiek tai susiję su teismais, tai vertėtų prisiminti, kad remiantis kitais tyrimais, tik apie 10% Lietuvos gyventojų per visą savo gyvenimą turi reikalų su teismais, ką jau bekalbėti apie tuos fantastiškus korupcijos skaičius, kuriuos išgirdome šiandien.

Norėtųsi palinkėti kuo mažiau tokių neišsamių ir neinformatyvių tyrimų arba daugiau kritiškumo juos pristatant.

Daugiau mano nuomonės apie teismų korupciją čia>>

Idealus procesas (II)

<< į pradžią

You can't go your own way
ManImMac / Foter.com / CC BY-NC-SA

2. Kriterijai

Užuot skaičiavus tarpų tarp atskirų bylos posėdžių laiką, ar atskirų tarpinių proceso veiksmų pradžios pabaigos laiką, S.Pass siūlo taikyti šiuos universalius sistemos efektyvumo kriterijus. Manau, kad ir Lietuvos teismų informacinės sistemos turėtų būti pertvarkytos taip, kad šiuos toliau paminėtus kriterijus reitinguotų kaip teismo ar atskiro teisėjo veikslo efektyvumo ir kokybės rodiklį.

(2.1) Baigtų bylų skaičius (sistemos pralaidumas) ir (2.2) atsargos (bylų likutis teismuose);

Baigtų bylų turi būti kuo daugiau. Atsargų- kuo mažiau.

Bylos- baudžiamosios, civilinės ar kokios ten dar yra teismų produkcija. Esant neribotai šios produkcijos paklausai, teismai turi jos „pagaminti“ kuo daugiau ir tokiu būdu patenkinti visuomenės lūkesčius sulaukti teisinių ginčų sprendimo per protingus terminus. Dabar taikomi teismų sistemos pralaidumo didinimo metodai, išskyrus kai kurias sveikintinas priemones, tokias kaip apylinkių teismų stambinimas, tokiu būdu likviduojant kamščius teismukuose, kuriems tenka didesnis bylų srautas, apskritai primena tuos metodus, kuriuos taikė anas legendinis kolūkio pirmininkas savo fermose: kad karvė duotų daugiau pieno ir mažiau ėstų, reikia jas tiesiog dažniau melžti ir rečiau šerti. Continue reading