Tag Archives: tiesioginė tyčia

Kaltės formos

 

kalt. formosŠis įrašas skiriamas ne teisininkams, bet kadangi pastaruoju metu dažnokai tenka rašyti išteisinamuosius nuosprendžius ir dalis jų dėl to, kad nenustatoma kaltinamojo kaltė, manau bus naudinga turėti sau ir kitiems besidomintiems tinkle  nuorodą, kur kaltės sąvoka baudžiamojoje teisėje išdėstyta maksimaliai paprastai. Taip pat nuoroda į šį įrašą pravers, kai tik kas nors išsižios apie tai, kad vairuotojus už avarijas reikia teisti kaip už tyčinius nužudymus ar kažką panašiai.

Kaltės baudžiamojoje teisėje suvokimo sudėtingumas yra tas, kad tai yra pakankamai abstrakti sąvoka, kurią suprasti sudėtingiau, nei suvokti akivaizdžiai matomus įtariamojo veiksmus ar neveikimą ar nusikaltimo pasekmes. Tačiau vien už veiksmus nuteisti negalima. Kaltintojas turi įrodyti ne tik, kas buvo padaryta, bet ir subjektyviąją nusikaltimo pusę- kaltę. 

Kaltė gali būti dviejų formų: tyčia arba neatsargumas. Tyčia savo ruožtu skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę tyčią, o neatsargumas- į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Tai parodyta viršutiniame paveikslėlyje.

Nors ne kiekviename BK straipsnyje nurodoma, kokia jame užrašyto nusikaltimo kaltės forma, tačiau galite neabejoti, kad kiekvienas nusikaltimas turi labai konkrečią, būtent tokią, o ne kitokią tam nusikaltimui priskiriamą kaltės formą. Ir jei būtent tokios kaltės formos nėra- nėra ir to nusikaltimo.

Vienam konkrečiam įstatyme aprašytam nusikaltimui priskiriama ir viena konkreti kaltės forma- arba tyčia arba neatsargumas. Gyvenime beveik niekada tas pats nusikaltimas negali būti padarytas arba dėl tyčios arba dėl neatsargumo. Jeigu taip yra, tai teisininkų požiūrių yra kažkokia anomalija. Būtent tokia anomalija yra neseniai priimtas garsusis LR BK 1891 str., numatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą. Dar kiti nusikaltimai gali būti padaryti ne šiaip tyčia, o tik tiesiogine tyčia, pavyzdžiui- dokumentų klastojimas ar įžeidimas.

Apibendrintai kalbant, galima pasakyti, kad žmogaus kaltės forma priklauso nuo jo požiūrio į tai, kad jis kažką darydamas ir siekdamas kažkokio tikslo, gali padaryti nusikaltimą. Gali būti taip, kad žmogaus tikslas ir yra padaryti nusikaltimą, tačiau kitais atvejais žmogaus psichinis santykis su nusikalstamomis pasekmėmis, kurias sukels jo veiksmai yra sudėtingesnis.

TIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogaus tikslas ir yra būtent nusikaltimas. Jis suvokia, kad daro nusikaltimą ir nori jį padaryti. T.tyčia

Geras tokio nusikaltimo pavyzdys mano jau minėtas dokumentų klastojimas. Šis LR BK 300 str.  numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Pastaruoju metu yra pakankamai daug išteisinimų būtent dėl to, kad teisme nenustatoma ši kaltinamojo kaltės forma. Kitas praktiškas tiesioginės tyčios žinojimo pritaikymas gali būti bylinėjantis bylose dėl įžeidimo (LR BK 155 str.), kuriose būtent privatus kaltintojas turi įrodyti, kad įžeidimas padarytas ne tik kad sąmoningai, nes to nepakanka, bet ir jo siekiant. Štai neseniai išnagrinėtoje byloje žmogus buvo išteisintas dėl kaltinimų įžeidus buvusius šeimos draugus, privačioje žinutėje Ją pavadindamas „kale“, o jį „Judu“. Nebuvo įrodyta būtent tiesioginė tyčia. Žmogus nors ir suvokė, kad jo naudojama leksika yra užgauli, tačiau siuntė žinutę ne dėl to, o pykdamas ir priekaištaudamas „šeimos draugams“ dėl suardytos savosios šeimos. Taigi, žmogaus kaltė forma buvo NETIESIOGINĖ TYČIA.

NETIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogus siekdamas tam tikrų tikslų, kurie gali būti ir kitas nusikaltimas ir visiškai nenusikalstami, suvokia, kad pakeliui neišvengiamai padarys dar vieną nusikaltimą, ir nors šio, pakeleivingo nusikaltimo nenori, sąmoningai jį padaro. Dažniausiai dėl to, kad jis būtinas siekiant kitų tikslų.

Net. tyčiaTokios kaltės formos pavyzdžiu gali būti LR BK 187 str. numatytas tyčinis svetimo turto sugadinimas, kai vagystės iš automobilio salono metu pakeliui išdaužiamas stiklas ar išlaužiama spynelė, kad patekti į automobilio saloną.

Tyčiniai nužudymai gali būti padaromi ir tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Tiesa yra atsakomybė ir už nužudymą dėl neatsargumo, bet tai jau kiti BK straipsniai.

PasitikNUSIKALSTAMAS PASITIKĖJIMAS reiškia, kad siekiant kažkokio kito, teisėto ar neteisėto tikslo, suvokiama, kad pakeliui gali būti padarytas nusikaltimas, tačiau tikimasi, kad taip neatsitiks. O ima ir atsitinka..

Kartais sunku atskirti kada žmogus veikia netiesiogine tyčia, o kada dėl neatsargumo. Jei esate teisėjas ir nagrinėjate pavyzdžiui avarijos bylą, šią kaltės dilemą išspręsite, kai atsakysite sau į klausimą: ar kaltinamasis būtų daręs tai ką darė (pasipuikuos piešdamas saulutes minioje, važiuos šaligatviu bėgdamas nuo policijos, vairuos girtas, lėks 200 km/h kad įkelti įrašą į Youtube ir pan), jei būtų TIKRAI žinojęs, kad dėl to sutraiškys žmogų. Jei atsakymas „Taip“, tada netiesioginė tyčia, jei “Ne” – tada neatsargumas. Pirmuoju atveju žmogų reikia teisti kaip žudiką, antruoju- kaip neatsargų vairuotoją. Ir čia aš noriu užduoti tokį retorinį klausimą prokurorams, ėmusiems kvalifikuoti avarijas kaip nužudymus: kaip jie sugebėjote įlįsti vairuotojui į galvą ir pamatyti, kad jis  prieš darydamas tai ką darė žinojo nužudysiąs žmogų ir pasirašęs tokioms pasekmėms? O jeigu vis dėl to kažkokiu būdu įlindo ir pamatė, tai kaip tai įrodys tai teisme? Vykdomosios valdžios direktyvomis pasirems? Tai čia ir yra mano neretorinis atsakymas į šį retorinį atsakymas, kodėl aš netikiu, kad avarijos bylos pasibaigus dabartiniam vajui, ateityje bus kvalifikuojamos kaip nužudymai.

NUSIKALSTAMAS NERŪPESTINGUMAS. Tai Nerūpest.nusikaltimas dėl žioplumo.  Kaltininkas nesupranta, kad jo veiksmai ir siekiamas tikslas pakeliui sukels nusikalstamas pasekmes, nors kitas bet koks normalus žmogus tai suvoktų ir nesielgtų taip, kaip elgiasi kaltininkas. Vadovėlyje tai apibrėžiama panašiai taip: veiką padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Vėlgi negaliu neįkišti to paties BK LR BK 1891 str. Nustebsite, bet neteisėtai praturtėti irgi galima per žioplumą.

Va ir viskas. Paprasta. Aišku, yra visokių kaltės teorijų ir kitokių jos rūšiavimo kriterijų. Pati kaltė irgi nėra vienintelis nusikaltimo subjektyviosios pusės elementas. Bet čia jau mokslinčiams.