Apie neblaivių vairuotojų baudžiamąją atsakomybę

Dar viena pažemintųjų ir nusivylusiųjų perykla išsivaikštančioje Lietuvoje?

2017 m. Lietuva sutiko su naujomis baudžiamojo kodekso pataisomis, kurios numato jau nebe administracinę, o baudžiamąją atsakomybę neblaiviems vairuotojams, kurie įpučia 1,5 promilės ar daugiau. Dabar baudžiamojo kodekso (BK) 281 straipsnio 7 dalis be baudos ir arešto, kurie buvo taikomi ir anksčiau, už vairavimą vidutiniškai ar stipriai apsvaigus jau numato ir laisvės atėmimo iki 1 metų bausmę.

Kaip vertinti šiuos pakeitimus? Nauja laisvės atėmimo bausmė už tokius nusikaltimus akivaizdžiausias, bet ne svarbiausias pasikeitimas: nepaisant įstatymo kūrėjų ar dalies visuomenės lūkesčių, ši bausmė beveik niekada nebus taikoma ir niekas Lietuvoje už grotų vien už tai, kad vairavo neblaivus, neatsidurs. Pirma, dėl to, kad įstatymas reikalauja pirmą kartą teisiamiems skirti švelnesnes bausmes ir, antra, dėl to, kad ši bausmė neproporcinga.

Grafikas

Bausmės įtaka nusikalstamumui

Deja, vien griežtomis bausmėmis neįmanoma sunaikinti tokio reiškinio kaip neblaivūs vairuotojai ir apskritai negalima sunaikinti nusikalstamumo. Taip, galima sumažinti iki tam tikro lygio, bet sunaikinti – ne. Bausmės poveikis nusikalstamumui atrodo maždaug taip, kaip parodyta grafike. „Ideali bausmė“, jei galima taip ją pavadinti, yra ta, kuri yra dviejų linijų susikirtimo taške. Per švelnios bausmės skatins nusikaltimus, per griežtos bausmės – didins piktų, nusivylusių, netikinčių teisingumu žmonių skaičių. Tiek per švelnios, tiek per griežtos bausmės yra blogai ir dar neaišku, kas labiau veikia mūsų ir taip išsivaikštančią visuomenę. Skirdami bausmes teismai bando pataikyti būtent į tą „idealios bausmės“ tašką, kuris užtikrintų tiek prevencinę, tiek baudžiamąją funkcijas. Laisvės atėmimo bausmė šiame grafike būtų žymiai aukščiau raudonosios kreivės.

Pirmosios teismuose išnagrinėtos bylos jau parodė, kad pažeidėjų įkalinti neskubama, jie atsiperka kitomis bausmėmis, o kartais „išsisuka“ lengviau nei būtų kentėję galiojant seniems įstatymams. Per pirmas 17 sausio dienų teismai jau išnagrinėjo 7 tokias bylas. Penkiose kaltininkams skirtos baudos nuo 750 € iki 2260 € su teisių atėmimu nuo 2 iki 3 metų. Dviejose bylose – konfiskuoti automobiliai, vienoje pažeidėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, dar vienoje – skirtas 30 parų areštas. Tiesa, pastaroji byla kažin ar gali būti laikoma praktiką formuojančiu precedentu, nes šios bylos kaltinamasis yra su BK pykęsis ir anksčiau. Visose bylose pažeidėjai pripažino savo kaltę ir gailėjosi.

Palyginti su iki 2017 metų skirtomis bausmėmis, teisių atėmimo terminai iš esmės nepasikeitė, o piniginių baudų dydis šoktelėjo kokius 3–4 kartus. Taigi, kaip ir rašyta, galbūt dalies žmonių lūkesčiai pamatyti pirmuosius už grotų pūvančius stikliuko mėgėjus liko nepateisinti. Manau, kad ir ateityje formuosis panaši praktika.

Žymiai svarbesnės nei laisvės atėmimo bausmė yra kitos naujojo įstatymo taikymo pasekmės, kurias šiandien matau tris: tai teistumas, atsirandanti nauja praktika konfiskuoti pažeidėjų automobilius ir šio naujojo įstatymo spragos.

2017 m. valstybė įteikė sau naują ginklą kovai su neblaiviais vairuotojais

Vertinant baudžiamosios teisės požiūriu, teistumas yra drausminamoji priemonė. Jo idėja yra ta, kad atlikusiam bausmę asmeniui dar kurį laiką lieka grėsmė padarius naują nusikaltimą būti baudžiamam griežčiau, nei būtų teisiamas pirmą kartą prasikaltęs žmogus. Ši grėsmė turėtų sulaikyti nuo asocialaus elgesio ir skatinti žmogų integruotis į visuomenę. Aptariamu atveju įstatymas numato 3 metų teistumo terminą. Tačiau teistumas nėra vien tik baudžiamosios teisės sąvoka. Tai biografijos faktas visam gyvenimu, formaliai ir neformaliai darantis teistą žmogų antrarūšiu visuomenės nariu, kuriam tai nebus atleista ir užmiršta niekada. Netgi, sakyčiau, tai toks nelabai humaniškas žmonių žymėjimas („human branding“). Tik vietoj nepanaikinamo įdago „girtuoklis“ ant kaktos padaromas atitinkamas įrašas atitinkamuose registruose. Tai jau ne šiaip girtuoklis, kurio tolimesnis gyvenimas gali susiklostyti visaip ir tik jo valia, kaip gyventi toliau. Tai patentuotas girtuoklis visam gyvenimui, nesvarbu, kaip dorai jis nugyvens tą likusią savo gyvenimo dalį.

Apytikriais skaičiavimais, praeitais metais, kai dar buvo taikoma administracinė atsakomybė, už vairavimą viršijant 1,5 promilės nubausta apie 1500 žmonių. Jei tendencijos nesikeis, per ateinančius 10 metų mes turėsime gražų atstumtųjų kastos miestelį. Tad aš retoriškai norėčiau paklausti: ar jie su tuo susitaikys? O jei nesusitaikys, tai ką tada darys? Būtent todėl toje vienintelėje jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje kažkoks vaikis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už vairavimą išgėrus, jis bijojo ne bausmės, ne teisių atėmimo ir ne automobilio konfiskavimo. Jis bijojo neišdildomo ir nepelnyto visam ilgam likusiam gyvenimui antspaudo „girtuoklis“.

Jau minėta, kad per pirmas 17 sausio dienų du tarp naujojo įstatymo girnų pakliuvę įkaušę vairuotojai atsisveikino ir su automobiliais. Transporto priemonės, kurias jie vairavo, buvo konfiskuotos kaip nusikaltimo įrankiai. Nenoriu ir neturiu teisės komentuoti savo kolegų sprendimų, bet negaliu nepasakyti, kad tai kol kas neregėta praktika tokio pobūdžio bylose. Dar 2010 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad bylose dėl BK 281 str. numatytų nusikaltimų transporto priemonės neturėtų būti konfiskuojamos. Transporto priemonės pagal ligšiolinę teismų praktiką nebuvo konfiskuojamos net ir tais atvejais, kai dėl neblaivių vairuotojų kaltės žūdavo žmonės. Ar nauja kai kurių teismų taikoma praktika taps vyraujančia? Paaiškės per vienus ar dvejus metus. Bet tai reikštų nemažą perversmą: Aukščiausiasis Teismas turėtų iš naujo permąstyti turto konfiskavimo baudžiamosiose bylose prasmę ir esmę.

Apie naujojo įstatymo spragas. Galimybė išvengti baudžiamosios atsakomybės tiesiog atsisakant tikrintis girtumą jau visiems žinoma ir, be abejo, ja bus plačiai naudojamasi. Ir čia blogumas ne tiek tas, kad kažkas išsisuks nuo baudžiamosios atsakomybės, o tas, kad, žmogiškai vertinant, nepasinaudoti tokia landa įstatyme yra tiesiog neprotinga. Vadinasi, patarlė „nepagautas – ne vagis“ Lietuvoje galios, o sąžiningi, savo kaltę pripažįstantys ir savo elgesį kritiškai vertinantys vairuotojai bus laikomi paprasčiausiais kvaileliais.

Bauskos rotušė By Ingarix - Own work, CC BY-SA 4.0,  https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=44264519

Bauskos rotušė
By Ingarix – Own work, CC BY-SA 4.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=44264519

Pagaliau reiktų pasakyti, kad mažutė Lietuva, užsimojusi bausti neblaivius vairuotojus kriminalinėmis bausmėmis, Europoje yra gana unikali. Ne, nesakau, kad tokių įstatymų nėra niekur daugiau. Paprastai tokie įstatymai galioja turtingose, patogiose gyventi valstybėse, emigrantų traukos centruose. Vis dėlto Europoje daugiau šalių, kuriose tokių įstatymų nėra. Vadinasi, dažnai nebus beveik jokių teisinių instrumentų nubausti pažeidėjui, persikėlusiam į daugelį kitų Europos valstybių, pavyzdžiui Latviją. Ar oriai atrodys, jei šaukimu į teismą mojuojančiam Joniškio prokurorui stikliuko mėgėjas špygas iš Bauskos rotušės bokšto rodys? Ir čia vėlgi kyla retorinis klausimas, ar galima didelėse ar patraukliose gyventi valstybėse taikomus įstatymus mechaniškai taikyti nesvetingoje, emigruojančioje Lietuvoje?

Prašau suprasti mane teisingai. Aš jokiu būdu nepateisinu vairavimo išgėrus, bet matau tai, ką matau. O matau aš bado žaidynes. Mes ir taip jau turime didžiausią santykinį kalinių skaičių Europos Sąjungoje, sveiku protu nesuvokiamas baudas už neteisėtai pagautą žuvelioką ar nukirstą krūmą, ne ten įkaltą stulpą, įvairius smulkius pažeidimus ir didžiausią bėgančių iš valstybės žmonių skaičių. Jei taip tęsis ir toliau, greitai gyvensime valstybėje, kurioje viena pusė gyventojų- kaliniai, o kita- prižiūrėtojai. Tik nesu tikras ar pastarųjų užteks. Gal jau laikas atsikvošėti ir pasakyti gana?

Rekviem teisėjui su šunimi

      Po savaitės susirinkusi Teisėjų taryba atleis teisėją Valerijų Paškevičių iš darbo.

       Prieš mėnesį pričiuptas galimai girtas už vairo, V. Paškevičius užvakar vieno bulvarinio žurnalisto džiaugsmui vėl girtas sukėlė techninę avariją. Didesnį džiaugsmą tam žurnalistui turbūt būtų sukėlęs tik atvejis, jei V. Paškevičius būtų partrenkęs vaiką. Bet čia ne apie to žurnalisto džiaugsmus noriu rašyti.

      Man skaudu.

    Pirmiausia, skaudu dėl Valeros, kurį pažįstu dar nuo universiteto laikų, ir kuris iš linksmo, bendraujančio, keliaujančio, sportuojančio žmogaus, palaipsniui virto savo kiaute užsidariusiu keistuoliu atsiskyrėliu stiklinėmis akimis. Aš nežinau kada ir kodėl tas įvyko, nes bendravome mažai. Ir nežinau, kaip paaiškinti tokį beprotišką Valeros elgesį. Nebent tik tuo, kad jam konkrečiai pavažiavo stogas. Gal dėl sudėtingų bylų, kurias jam pastaruoju metu teko nagrinėti, gal dėl to, kad vis niekaip nesisekė daryti karjeros, gal dėl to, kad šiais metais atsitikusi vėlyva tėvystė sutapo su vidurio amžiaus krize. O gal, sprendžiant pagal tai, kaip myli šunis, jis dirbdamas teisėju tiesiog per daug gerai ėmė pažinti žmones. Šiaip ar taip liko jis dabar vienas su šunimi toje savo Mazdoje ir niekas jo neišgelbės nuo gėdingo išvarymo iš teisėjų luomo.

       Antra, man baugu dėl mūsų, teisėjų bendruomenės. Valera įstūmė Teisėjų tarybą tiesiog į nepavydėtiną padėtį. Teisėjų taryba jau yra nusprendusi atleisti V. Paškevičių tik po to, kai teismas oficialiai konstatuos jo kaltę. Tokio sprendimo dar nėra ir artimiausią savaitę nenusimato. Tačiau dabar, po Valeros pokšto su antrąja avarija, Teisėjų taryba yra spaudžiama ieškoti landų kaip apeiti tokį  savo pačios sprendimą. Mano giliu įsitikinimu tai gali būti, ir mano dideliam apgailestavimui – greičiausiai bus didelė klaida. Aš suprantu, kad viskam galima prigalvoti išimčių, landų ir įvairių pasiteisinimų, bet tiesa yra paprasta ir yra tokia, kad savo žodžio reikia laikytis. Savo žodžio reikia laikytis sukandus dantis. Nes jei patys teisėjai nesilaiko savo nustatytų taisyklių, kad ir kaip tai būtų nepatogu, kaip jie gali reikalauti tų taisyklių laikymosi iš kitų. Jei taip nebus, jei mes, teisėjai, leisimės stumdomi kažkokio bulvarinio rašeivos ar pasiduosime kai kurių aukšto rango klerkų kaprizams, mes ištaškysime tuos paskutinius pagarbos sau likučius, kurių dar neištaškė V. Paškevičius.

      O Valerą, ką Valerą? Bus tas dekretas dėl jo atleidimo anksčiau ar vėliau. Jis ir taip sužlugdytas, nušalintas, nebedirba teisėju ir niekada nedirbs. Jis taip pat neims gerti nei daugiau nei mažiau, bus dekretas dėl jo atleidimo kitą savaitę ar po mėnesio. Bet mes, teisėjai, turime pasiųsti aiškią žinią, kad visus, net ir susikompromitavusius savo narius teisiame pagal įstatymus.

        Aš nesakau, kad Valera nenusipelnė pašalinimo iš darbo, bet man vis vien skaudu…

OMON proceso dokumentai

Kaip jau buvo skelbta, Vilniaus apygardos teismas 2015-06-04 išteisino buvusius Lietuvos OMON vadovus Boleslavą Makutynovičių ir Vladimirą Razvodovą, kurie už akių buvo kaltinami nusikaltimais žmoniškumui.  

Šie du buvę OMON karininkai nebuvo siejami nei su 1991 m. sausio 13 d., nei su 1991 m. liepos mėn. Medininkų žudynėmis, tačiau buvo kaltinami, kad 1991 m. terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. Buvo manoma, kad jie organizavo keletą ginkluotų pasienio ir muitinės postų užpuolimų ir kelis iš tų postų sunaikino. Iš viso jiems buvo inkriminuota 15 kaltinimo punktų. Šių išpuolių metu dviems Lietuvos pareigūnams padaryti nesunkūs sveikatos sužalojimai, o sunaikinus kai kuriuos pasienio ir muitinės infrastruktūros objektus, valstybei padaryta apie 2000 Lt (579,24 Eur ekvivalentas) žala. Continue reading

Kelios mintys teisėjų karjeros klausimais

Praeitą penktadienį kilo nemažas triukšmas, kai Teisėjų taryba (TT) nepatarė Prezidentei skirti į Vilniaus apygardos teismą vieno apylinkės teismo pirmininkės. TT motyvavo tuo, kad Pretendentų į teisėjus atrankos komisija (PTAK) šios pretendentės neįvertino kaip tinkamiausios užimti šias pareigas, ji mat PTAK sudarytame sąraše buvo kažkur per viduriuką ir Prezidentės valia buvo neskaidriai išgriebta iš to viduriuko dėl TT nesuprantamų priežasčių, kai sąrašo viršuje buvo apstu geriau įvertintų teisėjų.

Ta proga nepaskirtoji teisėja pareiškė, kad toks TT sprendimas prieštarauja Konstitucijai. Continue reading

Aplinkosaugininkai vs. tvoros: win- win.

Rotting Barrier
mikecogh / Foter / CC BY-SA

Šiemet aplinkos inspektoriai penktą sezoną vėl griaus tvoras paežerėse. Nežinau, kodėl jų visų negalima buvo nugriauti patį pirmą sezoną, bet žinau, kad tai yra gerai, nes suteiks naujo džiaugsmo dar nenugriautų tvorų savininkų kaimynams. Galbūt ne tiek, kiek deganti tvoros savininko pirtelė, bet vistiek. Be to vienas kitas tvoros savininko kaimynas, galų gale per atsiradusį plyšį gaus prieigą prie ežero, kur jį traukiantį tinklus įskųs tas pats tvoros savininkas ir kuriam tie patys aplinkos inspektoriai uždės kosmines pono Mazuronio baudas. Baudų tas brakonierius aišku nesumokės,nes niekada tokių pinigų nei sapnavo nei turėjo, nes jei būtų turėjęs, nebūtų gi lindęs maisto į ežerą su tinklais. Tada pono Mazuronio įpėdinis visiems plojant katučių prastums tokį nacistinį kvapelį turintį įstatymą dėl baudos mūsų brakonieriui pakeitimo priverstiniais darbais ir visi bus laimingi.
Iki kito pavasario..

Kaltės formos

 

kalt. formosŠis įrašas skiriamas ne teisininkams, bet kadangi pastaruoju metu dažnokai tenka rašyti išteisinamuosius nuosprendžius ir dalis jų dėl to, kad nenustatoma kaltinamojo kaltė, manau bus naudinga turėti sau ir kitiems besidomintiems tinkle  nuorodą, kur kaltės sąvoka baudžiamojoje teisėje išdėstyta maksimaliai paprastai. Taip pat nuoroda į šį įrašą pravers, kai tik kas nors išsižios apie tai, kad vairuotojus už avarijas reikia teisti kaip už tyčinius nužudymus ar kažką panašiai.

Kaltės baudžiamojoje teisėje suvokimo sudėtingumas yra tas, kad tai yra pakankamai abstrakti sąvoka, kurią suprasti sudėtingiau, nei suvokti akivaizdžiai matomus įtariamojo veiksmus ar neveikimą ar nusikaltimo pasekmes. Tačiau vien už veiksmus nuteisti negalima. Kaltintojas turi įrodyti ne tik, kas buvo padaryta, bet ir subjektyviąją nusikaltimo pusę- kaltę. 

Kaltė gali būti dviejų formų: tyčia arba neatsargumas. Tyčia savo ruožtu skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę tyčią, o neatsargumas- į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Tai parodyta viršutiniame paveikslėlyje.

Nors ne kiekviename BK straipsnyje nurodoma, kokia jame užrašyto nusikaltimo kaltės forma, tačiau galite neabejoti, kad kiekvienas nusikaltimas turi labai konkrečią, būtent tokią, o ne kitokią tam nusikaltimui priskiriamą kaltės formą. Ir jei būtent tokios kaltės formos nėra- nėra ir to nusikaltimo.

Vienam konkrečiam įstatyme aprašytam nusikaltimui priskiriama ir viena konkreti kaltės forma- arba tyčia arba neatsargumas. Gyvenime beveik niekada tas pats nusikaltimas negali būti padarytas arba dėl tyčios arba dėl neatsargumo. Jeigu taip yra, tai teisininkų požiūrių yra kažkokia anomalija. Būtent tokia anomalija yra neseniai priimtas garsusis LR BK 1891 str., numatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą. Dar kiti nusikaltimai gali būti padaryti ne šiaip tyčia, o tik tiesiogine tyčia, pavyzdžiui- dokumentų klastojimas ar įžeidimas.

Apibendrintai kalbant, galima pasakyti, kad žmogaus kaltės forma priklauso nuo jo požiūrio į tai, kad jis kažką darydamas ir siekdamas kažkokio tikslo, gali padaryti nusikaltimą. Gali būti taip, kad žmogaus tikslas ir yra padaryti nusikaltimą, tačiau kitais atvejais žmogaus psichinis santykis su nusikalstamomis pasekmėmis, kurias sukels jo veiksmai yra sudėtingesnis.

TIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogaus tikslas ir yra būtent nusikaltimas. Jis suvokia, kad daro nusikaltimą ir nori jį padaryti. T.tyčia

Geras tokio nusikaltimo pavyzdys mano jau minėtas dokumentų klastojimas. Šis LR BK 300 str.  numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Pastaruoju metu yra pakankamai daug išteisinimų būtent dėl to, kad teisme nenustatoma ši kaltinamojo kaltės forma. Kitas praktiškas tiesioginės tyčios žinojimo pritaikymas gali būti bylinėjantis bylose dėl įžeidimo (LR BK 155 str.), kuriose būtent privatus kaltintojas turi įrodyti, kad įžeidimas padarytas ne tik kad sąmoningai, nes to nepakanka, bet ir jo siekiant. Štai neseniai išnagrinėtoje byloje žmogus buvo išteisintas dėl kaltinimų įžeidus buvusius šeimos draugus, privačioje žinutėje Ją pavadindamas „kale“, o jį „Judu“. Nebuvo įrodyta būtent tiesioginė tyčia. Žmogus nors ir suvokė, kad jo naudojama leksika yra užgauli, tačiau siuntė žinutę ne dėl to, o pykdamas ir priekaištaudamas „šeimos draugams“ dėl suardytos savosios šeimos. Taigi, žmogaus kaltė forma buvo NETIESIOGINĖ TYČIA.

NETIESIOGINĖ TYČIA reiškia, kad žmogus siekdamas tam tikrų tikslų, kurie gali būti ir kitas nusikaltimas ir visiškai nenusikalstami, suvokia, kad pakeliui neišvengiamai padarys dar vieną nusikaltimą, ir nors šio, pakeleivingo nusikaltimo nenori, sąmoningai jį padaro. Dažniausiai dėl to, kad jis būtinas siekiant kitų tikslų.

Net. tyčiaTokios kaltės formos pavyzdžiu gali būti LR BK 187 str. numatytas tyčinis svetimo turto sugadinimas, kai vagystės iš automobilio salono metu pakeliui išdaužiamas stiklas ar išlaužiama spynelė, kad patekti į automobilio saloną.

Tyčiniai nužudymai gali būti padaromi ir tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Tiesa yra atsakomybė ir už nužudymą dėl neatsargumo, bet tai jau kiti BK straipsniai.

PasitikNUSIKALSTAMAS PASITIKĖJIMAS reiškia, kad siekiant kažkokio kito, teisėto ar neteisėto tikslo, suvokiama, kad pakeliui gali būti padarytas nusikaltimas, tačiau tikimasi, kad taip neatsitiks. O ima ir atsitinka..

Kartais sunku atskirti kada žmogus veikia netiesiogine tyčia, o kada dėl neatsargumo. Jei esate teisėjas ir nagrinėjate pavyzdžiui avarijos bylą, šią kaltės dilemą išspręsite, kai atsakysite sau į klausimą: ar kaltinamasis būtų daręs tai ką darė (pasipuikuos piešdamas saulutes minioje, važiuos šaligatviu bėgdamas nuo policijos, vairuos girtas, lėks 200 km/h kad įkelti įrašą į Youtube ir pan), jei būtų TIKRAI žinojęs, kad dėl to sutraiškys žmogų. Jei atsakymas „Taip“, tada netiesioginė tyčia, jei “Ne” – tada neatsargumas. Pirmuoju atveju žmogų reikia teisti kaip žudiką, antruoju- kaip neatsargų vairuotoją. Ir čia aš noriu užduoti tokį retorinį klausimą prokurorams, ėmusiems kvalifikuoti avarijas kaip nužudymus: kaip jie sugebėjote įlįsti vairuotojui į galvą ir pamatyti, kad jis  prieš darydamas tai ką darė žinojo nužudysiąs žmogų ir pasirašęs tokioms pasekmėms? O jeigu vis dėl to kažkokiu būdu įlindo ir pamatė, tai kaip tai įrodys tai teisme? Vykdomosios valdžios direktyvomis pasirems? Tai čia ir yra mano neretorinis atsakymas į šį retorinį atsakymas, kodėl aš netikiu, kad avarijos bylos pasibaigus dabartiniam vajui, ateityje bus kvalifikuojamos kaip nužudymai.

NUSIKALSTAMAS NERŪPESTINGUMAS. Tai Nerūpest.nusikaltimas dėl žioplumo.  Kaltininkas nesupranta, kad jo veiksmai ir siekiamas tikslas pakeliui sukels nusikalstamas pasekmes, nors kitas bet koks normalus žmogus tai suvoktų ir nesielgtų taip, kaip elgiasi kaltininkas. Vadovėlyje tai apibrėžiama panašiai taip: veiką padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Vėlgi negaliu neįkišti to paties BK LR BK 1891 str. Nustebsite, bet neteisėtai praturtėti irgi galima per žioplumą.

Va ir viskas. Paprasta. Aišku, yra visokių kaltės teorijų ir kitokių jos rūšiavimo kriterijų. Pati kaltė irgi nėra vienintelis nusikaltimo subjektyviosios pusės elementas. Bet čia jau mokslinčiams.

 

Keletas minčių apie griežtas ir švelnias bausmes ir kaip jos skaičiuojamos bei skiriamos

 

Neseniai žiniasklaida pranešė, kad du policininkus ir dar 4 žmones  bei iš įvykio vietos pabėgęs A.Tumėnas kalėjimo išvengė ir atsipirko 2600 Lt bauda.

Negaliu komentuoti nuosprendžio Arnui Tumėnui, nes jis neįsiteisėjęs ir bylą nagrinėjau ne aš, o kitas teisėjas. Nuosprendis dar gali būti apskųstas ir galbūt pakeistas. Bet noriu paaiškinti tai, ką visi žinojo, bet pamiršo arba neatkreipė dėmesio.

A.Tumėnas neliko nenubaustas nei už tai kad sukėlė avariją, nei už tai, kad pasišalino iš avarijos vietos. Už pasišalinimą iš įvykio vietos dar 2013 metų gegužės mėnesį administracine  jam jau skirta 3500 Lt bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemonę 4 metams. Tokia nuobauda yra griežtesnė net už tą, kuri skiriama už vairavimą esant neblaiviam Pavyzdžiui  už vairavimą sunkiai apgirtus, kai nustatomas daugiau nei 2,5 promilių girtumas gali būti skiriama bauda iki 3000 Lt ir teisių atėmimas iki 3 metų. A.Tumėnas gavo daugiau. Continue reading

Mano nuomonė apie skandalingą tadžiko paleidimą

 

End Of the Day II
ArloMagicMan / Foter / CC BY-NC

Kaip pranešė žiniasklaida, užvakar Vilniaus apygardos teismas skandalingai paleido narkotikų kontrabanda įtariamą tadžiką. Ne man spręsti ir komentuoti- pagrįsta ši nutartis ar ne. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga įslaptinta, o kaip mes visi žinome, tamsiuose kambariuose labai mėgsta veistis juodos katės, kurių ten kartais ir nėra.

Pastebėsim tik tiek, kad paleistasis tadžikų pilietis akivaizdžiai yra ne joks ten ne narkotikų kartelio baronas, o eilinis mulas, kurių kiekviena tokia nusikalstama organizacija turi dešimtimis ir į kiekvieno prarasto mulo vietą stoja du. Tad teisėsaugos institucijų pareiškimai apie išdraskytą „narkotikų platinimo tinklą“ švelniai tariant panašūs į pagyrūniškus. Nusikalstama organizacija greičiausiai sureagavo kaip toje rusiškoje dainoje- „oтряд не заметил потери бойца“. Continue reading

Paviešintas “Delfi” demaskuoto A.Cinino skandalingasis nuosprendis

poster1Naujieną apie padidėjusį žmonių pasitikėjimą teismais „Delfis“ sutiko gana irzliai, statinę medaus nusprendęs praskiesti namudinio virimo degutu. Šią naujieną portalas palydėjo priplėkusia istorija apie kažkokį ten nužudymą bei skandalinga žinia, kad aukštesnysis teismas panaikino vieną šių eilučių autoriaus nuosprendį tūlam V.Jonikui. Esą jame „knibžda klaidų“ ir jis nurašytas nuo nuosprendžio kitoje byloje. Tiesą pasakius, iš pačios publikacijos nelabai aišku, kur tos klaidos knibžda – ar kažkokioje byloje ar Delfio žurnalisto galvoje, tačiau beveik neabejotina, kad skaitytojai jas priskyrė A.Cininui.

Nustebino ne pats užvažiavimas, bet tai, kad šios publikacijos autorius yra Dainius Sinkevičius, kuris iki šiol buvo lyg ir normalus žmogus. Skaitydamas publikaciją negalėjau atsikratyti de ja vu* jausmo, kad kažkur jau ją skaičiau anksčiau, kažkokiame dabar jau vegetuojančiame laikraštyje. Kad gal naivoko Dainiaus plunksną vedžiojo labiau patyrusio piliečio ranka. Piliečio, kuris yra pagarsėjęs savo nemeile šių eilučių autoriui, o ko gerą ir visai teismų sistemai ir kuris turbūt negalėjo nesusierzinti dėl geros žinios apie teismus.

Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi, bet visgi nesinori tikėti, kad Dainius išmoko meluotui susidėjęs su šutve to piliečio, apie kurį jau rašiau šią vasarą. Continue reading

Uncertainty in the judicial process

Below is my presentation from Public Sector Effectivenes Conference. Vilnius, October 2013.

sl01(1 slide.)

My name is Audrius Cininas. I’m a judge of the division of criminal cases at Vilnius District Court (the biggest court of Lithuania).

As you know, I’ll be speaking about the possibilities of planning of regular judge’s activities, reducing of the waste time as well as unpredictability which the judges face in their everyday activities. Some superstitions, which are still resilient among the brotherhood of the lawyers as well as politicians, will be discussed too.

The basic ideas of the presentation are inspired by the theory of constraints (TOC).  

sl02(Slide 2 )

TOC exploits an idea that the system performance is limited by a single weakest link in it. That’s why by finding and improving the weakest link in the system we can improve the performance of the whole system. It has been widely accepted that a judge is considered to be the weakest link of the chain in the court system.

TOC deals with demand, inventory, expenses, throughput, drum-buffer-rope issues. Continue reading